Orchidėjų priežiūra

Naturaliomis gamtos sąlygomis orchidėjos dažniausiai auga ant aukštų medžių šakų. Šitos karališkos gėlės nemėgsta įprastos žemės, todėl namų sąlygomis orchidėjas reikia auginti specialiuose orchidėjų substratuose, kuriuos galite įsigyti daugumoje gėlių parduotuvių.
Orchidėjų substrato sudėtyje yra pušų kankorėžių dalelių, perlito, durpių pluošto dalelių, kad šaknys gautų pakankamai oro ir vanduo nesuklijuotų žemės. Substratas šaknų srityje veikia kaip drenažas.
Nesusidaro drėgmės perteklius ir šaknys apsaugomos nuo puvimo. Substrate esančios ilgo poveikio trąšos net kelioms savaitėms orchidėjai teikia naudingas maisto medžiagas.

Laistymas ir tręšimas
Orchidėjoms netinka kietas vandentiekio vanduo, todėl prieš gėlių laistymą vandenį reikėtų suminkštinti. Tręšti šias gėles patartume specialiomis orchidėjų trąšomis. Tai specialios skystos mineralinės trąšos, kurių sudėtyje esantys guano ir jūrų dumblių ekstraktai, mikroelementai bei stimuliuojamosios medžiagos užtikrina žiedyno susiformavimą ir skatina ilgalaikį orchidėjų žydėjimą.

Orchidėjų lapų priežiūra
Orchidėjoms patinka drėgnas oras, todėl gėlių lapus reikėtų drėkinti specialiomis priemonėmis, kurios orchidėjoms suteikia idealią išvaizdą, o ant lapų nepalieka kalkių nuosėdų. Labai sušvelnintai šiuose purškaluose veikia sudėtyje esantis azotas. Šių purškiamų priemonių ieškokite visose gėlių ir augalų priežiūros parduotuvėse

Orchidėjų laikymo vieta
Orchidėjoms reikia daug šviežio oro, tačiau skersvėjai joms nepatinka. Ideali vieta – palangė. Vasarą jos nepakenčia tiesioginių saulės spindulių. Tinkamiausia  temperatūra -18-22 °C.

Orchidėjų persodinimas
Orchidėjas persodinti rekomenduojame tik pavasarį. Gėlės persodinimą geriausiai toleruoja kai pradeda leisti naujus ūglius ir išleidžia naujas šaknis. Žydinčią gėlę persodinti galima tik kritiniu atveju.
Norėdami persodinti orchidėją atlikite šiuos veiksmus:
1. Gėlės vazonėlį lengvai pamaigykite, kad orchidėjos šaknys atliptų nuo sienelių.
2. Orchidėją išimkite iš vazono, pašalinkite seną žemę. palikite tik tą, kuri gerai prilipusi prie šaknų.
3. Sudžiūvusias arba supuvusias šaknis nukirpkite.
4. Pasirinkite didesnį vazoną, kad tilptų visos šaknys ir jos nebūtų suspaustos. Pirmiausia vazono apačią pripildykite keramzito, o tada pripilkite specialaus orchidėjų substrato (truputėlį mažiau nei pusę) ir atsargiai įsukite šaknis. Kitą dalį substrato berkite taip, kad užpildytumėte vietas tarp šaknų (jeigu reikia, truputį lengvai papurtykite).
Persodinę 1 ar 2 dienas nelaistykite. Substrate yra svarbių mineralinių medžiagų, tad persodinus 6 savaites gėlės  nereikia tręšti.

Epidendras (Epidendrum)

 

Graikų kalbos žodžių epi – „ant“ ir dendron – „medis“. Auga Amerikos atogrąžų ir paatogrąžių klimato juostose ant medžių šakų (epifitai), akmenų (litofitai) ir ant žemės paviršiaus. Suskaičiuojama nuo 500 iki 1 000 porūšių.

Kadangi šios gėlės auga labai įvairiomis sąly­gomis – saulėtose stepėse, drėgnuose miškuose, vėsiuose aukštikalnių miškuo­se – įvairūs porūšiai atrodo skirtingai ir joms reikia skirtingų sąlygų.

Tai simpodinio augimo tipo orchi­dėjos. Yra grupė augalų, turinčių storus stiebus. Tokie augalai auginami šiltose, drėgnose vietose, vėsiu žiemos periodu laistomi saikingai.

Kitų epidendrų stiebai ploni ir turi aiškiai matomus bamblius. Jiems reikia daug šviesos. Šilumą mėgstantiems epidendrams  reikia 22-24 °C temperatūros, vėsą mėgs­tantiems – 18-21 °C. Mažiausia temperatūra iki 13 °C.

Žiedai būna nuo labai smulkių iki i didelių, pavieniai arba sutelkti į žiedynus – ant stačių žiedynkočių. Dažnai taurėlapiai ir vainiklapiai būna žali. Lūpa prasideda nuo kolonos viršūnėlės.

Epidendrus lengva auginti namuose. Dažniausiai galima įsigyti žvilgiojo epidendro (E. ibaguense) veislių. Jų stiebai ploni, ilgi, su ryškiais bambliais. Lapai siauri, išsidėstę priešpriešiais dviem eilėmis. Žydi pavasarį ir vasarą. Ant stiebo viršūnėje išaugusio žiedynkočio susi­formuoja daug smulkių žiedelių. Pirma sužydi apatiniai žiedai, o kiti skleidžiasi žiedynkočiui toliau augant. Tad epidendrai žydi du tris mėnesius. Nužydėjus, nupjau­namas žiedynkotis. Iš šoninio pumpuro išaugs naujas ūglis su orinėmis šaknimis. Jį galima palikti ant senų stiebų ir leisti toliau augti. Taip kiekvienais metais epidendrai taps vis aukštesni ir jiems reikės atramos. Naują ūglį su orinėmis šaknimis galima atskirti nuo gėlės ir pasodinti į indą su substratu. Sodinti reikėtų po kelis ūglius, tada kambarinės gėlės bus vešlesnės ir gausiau žydės. Po kelių mėnesių ūglių viršūnėse susifor­muos žiedai.

Nėra ramybės periodo. Tik žiemą lais­toma mažiau.

Auginti galima įvairiai – induose arba pririšus prie atramų. Naudojamas purus epifitinėms orchidėjoms skirtas substratas. Jis neturi būti per daug drėgnas.

Persodinami pavasarį ir tik tada, kai to reikia – kai blogas substratas, mažas indas, nes šaknys labai greitai lūžta ir augalas nukenčia.

Falenopsis (Phalaenopsis)

 

Šios genties augalai – favoritai tarp kambarinių orchidėjų. Jų auginama nepa­prastai daug ir įvairių. Gamtoje falenopsių yra 40-70 rūšių, jie paplitę Pietryčių Azijoje, Filipinuose, Indonezijoje, Šiaurės Rytų Australijoje. Tai epifitai, augantys ant medžių kamienų ir besislepiantys jų lajos šešėlyje.

Hibridiniai falenopsiai laikomi vie­nomis nereikliausių orchidėjų. Dideli ilgai išsilaikantys žiedai ne veltui pelnė populiarumą ir tarp gėlių augintojų, ir tarp floristų. Genties pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių phalaina, reiškiančio „drugelis“, a opas – „panašumas“. Iš tiesų žiedai primena ant šakelės nutūpusius drugelius.

Ir be žiedų šios orchidėjos visai gra­žios: tvirti platūs lapai dviem eilėmis iš­sidėstę ant trumpo stiebo, augalas atrodo labai kompaktiškas. Yra augalų, turinčių taškeliais arba lyg marmuras gyslelėmis išmargintus lapus.
Šaknys šviesiai pilkos, tvirtos ir mė­singos, sunkiai suvaldomos. Dalis šaknų neretai auga ne vazone, o nusidriekia pa­viršiumi ir šakojasi šalia. Dėl to nereikia jaudintis: epifitinių rūšių augalams būdin­gos orinės šaknys. Tokias geriau dažnai apipurkšti vandeniu, kad nepradėtų per anksti džiūti.
Falenopsiai gerai auga šiltuose ir vi­dutinio šiltumo kambariuose, kuriuose temperatūra nenukrinta žemiau 15 °C. Nemėgsta tiesioginių saulės spindulių. Todėl tinka auginti ant lentynų, baldų, esančių toliau nuo lango, kur pakanka išsklaidytos šviesos.
Šios orchidėjos neturi vandenį ir mi­tybines medžiagas kaupiančių organų, todėl ramybės periodo beveik nėra. Žiemą (jei tuo metu nežydi) gali stovėti keliais laipsniais vėsesnėje patalpoje, reikia kiek rečiau laistyti.
Daugelis mėgėjų, nusipirkę arba gavę dovanų falenopsį, susirūpina: šaknelės viršuje, net lipa iš vazono, gal orchidėją reikia sku­biai persodinti? Niekada neskubėkite. Gėlė ir taip ištvėrė kelionę, turi prisitaikyti prie naujų sąlygų namuose. O dar besiskleidžiantiems žie­dams reikia daug ener­gijos. Todėl tokiu metu šaknų geriau nejudinti. Jei augalas su pirktiniu vazonėliu nesilaiko, įsta­tykite jį į didesnį ir įdė­kite kelis pušų žievių gabalėlius kaip atramas. Falenopsius persodinti reikia kas 2-3 metus, kai peržydi. Jiems reikia labai puraus substrato, kad šaknys gautų pakankamai oro.
Falenopsiai laistomi kartą ar du kar­tus per savaitę. Tai priklauso nuo gėlės dydžio, substrato, aplinkos sąlygų. Į labai rupų substratą (beveik vien iš žievių) pasodintas orchidėjas geriau trumpam įstatyti į dubenį su vandeniu, nes iš viršaus užpiltas vanduo nutekėtų vos sudrėkinęs paviršių. Palaisčius vazono padėkle neturi likti vandens, o kitą kartą laistyti reikės tik substratui išdžiūvus. Drėgmės perteklius pavojingesnis nei trumpas išdžiūvimas. Tręšiama kartą per mėnesį, kai augalas auga ir žydi.
Šiltuose kambariuose auginamus falenopsius patariama rytais apipurkšti minkštu vandeniu. Svarbu, kad vandens lašeliai nesikauptų tarp lapų: per naktį likęs vanduo gali sukelti puvimą.
Peržydėję falenopsiai mėnesį ar kelis pailsi ir vėl ruošiasi žydėti. Jei orchidėja žalia, sveika, bet nenori pražysti, tikriau­siai jai per šilta (visus metus labai vienoda kambario temperatūra) ir per tamsu. Verta augalus 4-6 savaites palaikyti vėsesnėje (16-17 °C) patalpoje mažiau laistant ir rasti jiems šviesesnę (bet nesaulėtą) vietą.
Dažnai kyla klausimas dėl falenopsių žiedynkočių: palikti ar nukirpti? Nukirpti reikia tik džiūstančius ir nudžiūvusius žiedynkočius. Jei žiedai nubyrėjo, o kotelis liko žalias ir sveikas – tegul būna. Po kurio laiko jis gali pradėti šakotis, vėl pasirodys žiedai. Kartais ant jo susidaro atžalos. Jos auga lėtai ir atskirti galima tik jau turinčias gerai paaugusias šakneles,
Falenopsių veislių įvairovė tikrai stebi­na. Nuo visai mažyčių, vos keliolikos centi­metrų aukščio, iki beveik metrą (su žiedy­nu) siekiančių augalų. Žiedų spalvos – nuo baltos, šviesiai rausvos iki ryškios avietinės ir tamsios vyšninės. Būdingi įvairūs gel­tonos atspalviai, susiliejančių geltonos ir raudonos mišinys, spalvotos gyslos arba taškeliai ant žiedlapių. Peloric tipo veislių falenopsių žiedo sandara kitokia – jie turi tris lūpomis virtusius vainiklapius, atrodo kaip trilapiai su apvaliu vidurėliu. šios ypatybės ilgainiui gali išnykti ir orchidėja žydės falenopsiams įprastais žiedais.
Falenopsiai kryžminami su kitų genčių orchidėjomis ir auginami jų mišrūnai:
Asconopsis, Renanthopsis, Vandaenopsis, Doritaenopsis. Doritaenopsis, gauti 1961 m. sukryžminus falenopsį su dorite (Donfi’s), yra populiariausi tarp mišrūnų. Šios or­chidėjos labai panašios į falenopsius, ir auginamos taip pat.

Mano:
1. Phaleanopsis (nedidelė, rožiniais žiedukais) gauta dovanų 2012-10-30 išleistuvių proga iš kolegų.
2. Phalaenopsis (vidutinė, bordo spalvos žiedais) gauta dovanų 2012-11-23 gimtadienio proga nuo kolegių.
3. Phalaenopsis (vidutinė, spalvos nežinau) pirkta 2013-02 Draugystės g. bazėje už 5 Lt nežydinti.
4. Phalaenopsis (didelė, dideliais baltais žiedais) pirkta 2013-02 Juozapavičiaus pr. Maximoje už 17 Lt.

5. Phalaenopsis (labai didelė, dideliais gelsvais žiedais) pirkta 2013-03 Draugystės g. bazėje už 35 Lt su dviem žiedstiebiais.
Foto daryta 2013-03-22:

 

6. Phaleanopsis (nedidelė, gelsvais su raudonais taškiukais žiedukais) pirkta 2013-03 Hyper Maximoje už 15 Lt.

Katlėja (Cattleya)

 

Katlėjos mėgsta įprastą kambario temperatūrą, bet drėgną ir gaivų orą. Turi gauti pakankamai šviesos. Augančioms ir žydinčioms orchidėjoms (balandį-rugsėjį) reikia daugiau šilumos (ne mažiau kaip 20 °C dieną ir 17 °C naktį). Rudenį ir žiemą gerai jaučiasi vėsioje (16-18 °C) patalpoje. Visais metų laikais palankus paros tempe­ratūros svyravimas, bet ne daugiau kaip 5 laipsnių. Nemėgsta staigaus augimo sąlygų pasikeitimo.

Pavasarį ir vasarą katlėjas reikia regulariai laistyti ir dažnai apipurkšti, kas dvi savaites patręšti. Rudenį ir žiemą šios gėlės laistomos ir drėkinamos rečiau, netręšiamos.

Auginamos rupiame, epfitinėms or­chidėjoms skirtame substrate. Joms tinka vazonėliai su daug skylučių. Persodinamos pavasarį, kai pradeda augti.

Cimbidis (Cymbidium)

 

Cimbidžiai – didelės orchidėjos. Naturaliai mūsų planetoje jos auga Indonezijos ir Pietryčių Azijos miškuose. Dažniausiai natūraliai šios gėlės auga ant žemės, kartais net ant medžių arba uolų. Suskaičiuojama iki 60 Cimbidžių rūšių.

Išvestos Cimbidžių rūšys pritaikytos auginti namuose ir laikomos nereikliomis gėlėmis. Cimbidžiai žydi beveik visomis spalvomis, tik mėlynos ir violetinės spalvos šios orchidėjos žiedų nepamatysite.Vienas augalas gali turėti iki 30 žiedų. Šios gėlės tinkamos skynimui ir merkimui vazose, nes ilgai išgyvena pamerktos. Neskinti pražydę Cimbidžiai savo žiedais džiugina iki 3 mėnesių.

Cimbidžių lapai ilgi, siauri, kiek išlinkę. Nepastebėjus gumbų, galima pamanyti, kad vazone pasodintas ajero ar geltonojo vilkdalgio keras. Taigi šioms orchidėjoms namuose reikės skirti nemažai vietos. Tik jaunos gėlės (ką tik nupirkti vazonėliai) telpa ant palangės.

Didesni ir mažesni, skirtingos žiedų formos ir raštai, šviesios ir tamsios spalvos… Originaliai atrodo rudų ir žalių atspalvių žiedai. Cimbidžių hibridai dažniausiai skirstomi į standartinius (iki 1,5 m aukščio su 7-12,5 cm skersmens žiedais) ir miniatiūrinius (30-60 cm aukščio su 2,5-7 cm skersmens žiedais). Naujausių veislių augalai išauga žemi – kaip miniatiūrinių, bet turi daug stambesnius žiedus.

Cimbidis labai mėgsta gaivų orą, todėl vasarą juos geriausia laikyti lauke, šviesiame pusšešėlyje, užuovėjoje. Dienos ir nakties temperatūrų skirtumas labai palankiai veikia augalą, skatina žydėti.
Cimbidis žydi bet kuriuo metų laiku, dažniausiai – rudenį, žiemą ir pavasarį. Nors šios orchidėjos turi gumbelius, ryškaus ramybės periodo nėra. Vis dėlto žiemą geriau laikyti vėsesnėje vietoje ir mažiau laistyti. O pavasarį ir vasarą cimbidžiai laistomi reguliariai, kartą per mėnesį tręšiami orchidėjų trąšomis. Geriausiai augalų būklę parodo gumbeliai. Jeigu jie tvirti ir lygūs, vadinasi, orchidėjos jaučiasi puikiai, o susiraukšlėję perspėja apie drėgmės trūkumą arba perteklių.
Vėlai rudenį ir žiemą besiruošiantiems žydėti cimbidžiams reikia papildomo apšvietimo. Jei trūksta šviesos, gali nukristi žiedpumpuriai. Peržydėjusius žiedynkočius nupjaukite.
Palankiomis sąlygomis cimbidžiai auga greitai ir kas 2-3 metus juos būtina persodinti. Didelius kerus galima padalyti, bet nereikėtų jų labai išskaidyti, nes didesnės orchidėjos geriau auga.

Mano Cymbidium (du auginiai, geltonais vidutiniais žiedais) pirkta 2013-03 Draugystės g. bazėje už 30 Lt su dviem žiedstiebiais.

 

 

Miltonia ir Miltoniopsis

 

Šios dvi gentys dažnai painiojamos arba miltoniopsių gentis visai neišskiriama ir visos šios orchidėjos vadinamos miltonijomis. Miltoniopsių žiedai panašūs į darželinių našlaičių: žiedlapiai plokšti, tik skirtingos formos, o tikrų miltonijų – atpa­žinsite tikrą orchidėją su didele plačia lūpa. Miltonijų gumbai turi po du, o ne po vieną lapą, kaip miltoniopsių. Parduotuvėse dažniausiai visos vadinamos vienu var­du – miltonijomis.

Tai Pietų Amerikos gražuolės, gamtoje randamos atogrąžų miškuose Kosta Rikoje, Brazilijoje, Kolumbijoje, Venesueloje, Ekvadore. Pagal kilmę skiriamos Kosta Rikos ir Kolumbijos bei Brazilijos ir Paragvajaus rūšys. Gamtoje jos auga ant stambių apatinių medžių šakų. Žydi daž­niausiai vasarą ir rudeni.

Namuose geriausia auginti nelabai reiklius miltonijų hibridus.

Miltonijos mėgsta ryškią išsklaidytą šviesą, vidutinę kambario temperatūrą. Patalpos turėtų būti gerai vėdinamos. Joms patinka nekintančios augimo sąlygos. Laistyti reikia gana vienodai, neleidžiant substratui išdžiūti, bet ir neperlaistant. Būtina drėkinti orą. Žiemą jas geriau laikyti truputį vėsesniame kambaryje (16 °C) ir rečiau laistyti, bet ryškaus ramybės periodo miltonijos neturi.

Miltoniopsių hibridai auginami leng­viau, mėgsta vėsesnę aplinką nei miltoni­jos. Žydi dažniausiai pavasarį ir rudenį. Jiems tinkamiausia ryški išsklaidyta šviesa, vienoda temperatūra ir oro drėgmė (geriau ne purkšti augalus, o padėti orą drėkinančius padėklus su samanomis arba akmenėliais ir vandeniu). Žiemą taip pat laikomi truputį vėsiau, mažiau laistomi, bet ryškaus ramybės periodo neturi.

Galima sakyti, kad parduotuvėse par­duodamų šių orchidėjų priežiūra labai panaši.

Pavasarį ir vasarą gėlės tręšiamos kas dvi savaites, o rudenį ir žiemą – kartą per du mėnesius arba visai netręšiamos (tai pri­klauso nuo auginimo sąlygų).

Persodinamos anksti pavasarį, kai pradeda augti naujos šaknelės. Be reikalo nereikėtų šių gėlių judinti. Vazonėlius ir substratą verta keisti tik tada, kai jie jau nebetinka­mi. Nauji vazonėliai imami ne per dideli. Auginamos rupiame epifitinių orchidėjų substrate. Persodinant galima dauginti kero dalimis.

Mano:
Burrageara Nelly Isler pirkta 2013-05-13 Kauno stoties turguje už 24 Lt.

Orchidėjų auginimas namuose

Namie orchidėjas galima statyti bet kur: ant palangės, stalo, lentynos ar kitų baldų. Tik nereikia pamiršti, kad gėlės gerai jausis tada, kai sąlygos bus panašios į esančias gimtosiose vietose. Svarbiausia orchidėjoms – oro drėgmė. Ji turi būti 60-70 procentų. Jei bus per didelė, gėlės gali pradėti sirgti grybelinėmis ligomis. Paprastai kambariuose per sausa. Vienas būdų padidinti drėgmę – purkšti augalus.

Tam naudojamas vanduo be druskų, kad nepapilkėtų lapai. Taip pat orchidėjas galima statyti į plačius indus su vandeniu, pripylus į juos smėlio, pridėjus gražių ak­menėlių. Lengviau orchidėjas auginti šalia kitų kambarinių gėlių. Ypač pastačius šalia tų, kurios garina daug vandens, – viksvuolių, paparčių.

Labai svarbu, kad tarp gėlių  judėtų oras. Gerai, jei ventiliatorius vieną valandą per parą pučia orą iš lauko. Taip galima reguliuoti ir temperatūrą.

Kitas labai svarbus veiksnys – šviesa. Nestatykite orchidėjų ant pietinių palan­gių – nudegs lapai. Raibuolės sėkmingai auga ir ant šiaurinių palangių. Nuolat stebėkite, ar nesikeičia lapų spalva, ar neil­gėja tarpubambliai, ar ant lapų neatsiranda rudų nudegimo dėmių. Pastatytoms toliau nuo lango orchidėjoms gali trūkti šviesos. Tada reikia įrengti dirbtini apšvietimą. Tinkamiausi specialūs gėlėms skirti šviestuvai. Orchidėjoms apšviesti tinka ir akvariumuose naudojamos lempos. Jei naudosite kitus šviestuvus, atkreipkite dėmesį, jei jie šildo. Tuomet atstumas nuo augalo iki šviestuvo turi būti 60 cm, kad nenudegtų lapai. Kad orchidėjos augtų, šviesos reikia 12-16 val. (nelabai svarbu, natūralios ar dirbtinės).

Orchidėjos mėgstančios šviesą:vandos (Vanda), kai kurie dendrobių (Dendrobium) hibridai, cimbidžiai (Cyinbidiuni). Augalų lapai odiški. Statyti reikia saulėtoje vietoje.

Orchidėjos, kurioms reikia mažiau šviesos: katlėjos (Cattleya), ertmenės (Coelogyne), miltoniopsiai (Miltoniopsis), prasijos (Brassia).

Šešėlyje gali augti orchidėjos:  falenopsai (Phalaenopsis), raibuolės (Paphiopedilum), liudizijos (Ludisia), masdevalijos (Masdevallia).

Orchidėjas rinkitės atsižvelgdami į patalpų temperatūrą. Pagal šilumos naktį poreikį jas galima suskirstyti į tris grupes: šalto klimato (10-13 °C), vėsaus (13-16 °C) ir šilto (20-23 °C). Reikia stengtis, kad tem­peratūra naktį būtų 3 °C žemesnė nei dieną. Nė vienos rūšies orchidėjos neištveria daugiau kaip 30-32 °C karščio. Karštuose kraštuose gyvenantys gegužraibinių šeimos atstovai auga vėsiuoju periodu, o karštuoju yra apmirę. Šaltame klimate viskas vyksta atvirkščiai.

Šaltokame ore auga: masdevalijos (Masdevallia), Miltoniosiai (Miltoniopsis), liežuvės (Odontoglossum), ertmenės (Coelogyne), cimbidžiai (Cymbidium). Nuo spalio iki gegužės pabaigos patalpos tem­peratūra turi būti apie 10-13 °C. Tokiomis sąlygomis svarbu augalų neperlaistyti.

Vėsiose patalpose auga katlėjos (Cattleya), liežuvės (Odontoglossum), raibuolės (Paphiopedihtm), enciklijos (Encyclia), ėpidendrai (Epidendrum), zigopetalai (Zygopelalum). Kai kurios iš čia išvardytų rūšių gali augti ir šiltesnėse ar šaltesnėse patalpose.

Šilumą mėgstančioms orchidėjoms reikia, kad temperatūra nenukristų žemiau 16 °C. Tai vandos (Vanda), falenopsiai (Plmlaenopsis), angrekai (Angraecum).
Jei auginate daug orchidėjų, ant pa­langių ir baldų jos netilps. Reikia tam skirti atskirą patalpą, įrengti oranžeriją arba orchidariumą. Oranžerijoms gėlės taip pat parenkami pagal šilumos poreikį.
Šaltoje oranžerijoje žiemą tempera­tūra nukrenta iki 5 °C (minusinė negali būti niekada). Čia auginamos plejonės (Pleione), kalantos (Calanthe), masdevali­jos (Masdevallia), ruožuotosios kryputės (Bletilla striata).
Vėsioje oranžerijoje žiemos temperatūra ne žemesnė nei 10 °C. Auginami cimbidžiai (Cymbidium), liežuvės (Odontoglossum), dendrobiai (Dendrobium) minkštais stiebais, masdevalijos (Masdevallia).

Vidutiniškai šiltose oranžerijose ma­žiausia žiemos temperatūra naktį sie­kia 13 °C. Auga katlėjos (Cattleya), vandos (Vanda), ertmenės (Coelogyne), raibuolės (Paphiopedilum).

Šiltose – ne žemesnę nei 18 °C tempe­ratūrą naktį išlaikančiose – oranžerijose auga falenopsiai (Phalaenopsis), katlėjos (Cattleya), vandos (Vanda). Falenopsiai gali augti ir šešėlyje.

Apie orchidėjų rūšis

Orchidėjos – plačiai pasaulyje paplitusios, nuostabaus grožio ir neįprastos gėlės. Jų auginimas reikalauja pastangų ir kantrybės, tačiau suteikia nemažai  džiaugsmo. Orchidėjos būna labai mažos, kurias būtų galima augint degtukų dėžutėje, tačiau auga ir milžiniški jų sąžalynai, sveriantys tūkstančius kilogramų. Žiedai gali būti nuo degtuko galvutės iki didelės lėkštės dydžio.
Mūsų planetoje orchidėjos pradėjo augti prieš 120 mln. metų. Ir dabar orchidėjų, tiksliau – gegužraibinių (Orchidaceaė), šeimai priskiriama per 800 genčių ir daugiau kaip 25 tukst. rūšių augalų. Kasmet aprašoma iki 800 naujų rūšių. Gegužraibiniai auga visur: visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą; kalnuose, pievose, drėgnuose miškuose, savanose, dykumose ir t. t. Populiariosios kambariuose auginamos orchidėjos kilusios iš atogrąžų ir paatogrąžio zonų larp 50″ 80′ šiaurės ir pietų platumų, iš kalnų iki 2 500 m aukščiau jūros lygio.
Orchidėjos – daugiametės gėlės. Jų originalią išvaizdą lemia gamtinės sąlygos ir augimo būdas. Dauguma gegužraibinių – epifitai: auga ant įvairių medžių šakų ir kamienų, taip pat ant akmenų (tokios vadinamos litofitais). Nemaišykite su parazitais – orchidėjos medžiais pasinaudoja kaip atrama, iškeliančia į šviesą, mitybinių medžiagų iš jų neima (tai būdinga parazitams). Pusiau epifitais vadinamos tos orchidėjos, kurios auga ant žemės gulinčių šakų ir kamienų, apaugusių samanomis.
Įsivaizduokime atogrąžų mišką, iš kurio kilo dauguma gegužraibinių augalų rūšių. Čia iškrinta iki 5 000 mm kritulių per metus. Lyja dažniausiai aštuonis mėnesius. Lietaus gali būti ne kiekvieną dieną, bet per savaitę visada iškrinta apie 150 mm kritulių. Sausuoju laikotarpiu kelis mėnesius gali visai nelyti. Kai kuriuose rajonuose kasnakt kyla rūkas ir krinta rasa. Dienos ilgumas beveik visus metus vienodas, o šilumos irgi užtektinai. Sąlygos labai palankios augti augalams ir jų yra tiek daug, kad ant žemės paprasčiausiai nebetelpa – vieni kitiems užstoja šviesą. Taigi daugelio rūšių orchidėjos pradėjo augti ant medžių šakų, kad gautų pakankamai šviesos. Daug mažiau orchidėjų šaknija žemės paviršiuje, kaip įprasta žoliniams augalams.
Epifitų šaknys nepanašios į kitų augalų. Jos kabo ore ir iš čia gauna vandens. Daugumos rūšių orchidėjų šaknys gyvena ne ilgiau kaip dvejus metus. Tik vandų (Vanda), katlėjų (Cattleya), falenopsių (Phalaenopsis) išsilaiko 3-4 metus. Kad orchidėjos augtų ir žydėtų, šaknys turi būti sveikos. Daugumos rūšių augalų šaknys storos, neturi šakniaplaukių, baltos, o galiukai – žali. Baltas šaknies dangalas vadinamas velamenu. Tai negyvų ląstelių audinys, skirtas lietui ir rasai sugerti. Kai vandens labai daug, visos šaknys gali pažaliuoti. Augalui sugėrus vandenį, o velamenui prisigėrus oro šaknys pabąla. Žali šaknų galiukai rodo, kad orchidėja auga. Jei galai praranda šią spalvą – augalas yra ramybės būsenos. Kai kurių augalų šaknys gali būti 0,6-0,8 cm skersmens, dažniausiai jos šakojasi. Masdevalijų (Masdroallia) šaknys turi tik vieną viršūninj augimo tašką. Tad jei šaknis nulūžta, augalas gali net žūti. Cimbidžių (Cymbidium) šaknys auga labai greitai, todėl persodinant jas reikia patrumpinti, kad tilptų į indą. Orchidėjos plonomis šaknimis auga ten, kur dažnai lyja arba smarkiai svyruoja paros temperatūra.
Dar būdamos jaunos šaknys prisitaiko prie laistymo, tad reikėtų lieti vienodai. Galima keisti tik vandens kiekį ir intervalus.
Nedaug kas žino, kad orchidėjoms būdinga endomikorizė. Grybų hifai įsiskverbia giliai į šaknies audinį, suskaldo sudėtingas organines medžiagas ir jomis aprūpina orchidėjas.
Gegužraibinių (orchidėjų) šeimos atstovai auga nevienodai. Botanikai skiria du augimo tipus: monopodinį ir simpodinį.
Orchidėjos, kurių šakojimasis monopodinis, augina vieną stiebą. Jis kiekvienais metais ilgėja, nes turi vieną viršūninį augimo tašką. Ant stiebo bamblių yra miegantys pumpurai, iš jų gali išaugti šaknys arba žiedai. Stiebas būna ilgas arba vos matomas.
Kartais ant stiebo užauga antras ar net trečias ūglys. Kolekcionieriai tokius vadina keikiais. Tai naujos lapų skrotelės, susiformuojančios ant stiebų arba žiedynkočių. Vėliau išauga šaknys, ir „keikius“ galima atskirti nuo motininio augalo, pasodinti atskirai.
Simpodinio šakojimosi tipo orchidėjos kasmet.atitinkamu laiku išaugina naujus ūglius. Šie, sukrovę (bet nebūtinai) žiedus, nustoja augti. Kitais metais auga naujas ūglys ir t.t.
Beveik visų atogrąžų ir paatogrąžio orchidėjų stiebai sustorėję, panašūs į gumbus. Populiariojoje literatūroje, verčiant iš užsienio kalbų, jie vadinami tuberidijnis arba pseudobulbomis. Lietuvių kalba termino nėra, nes tokių rūšių augalai mūsų krašte neauga ir lietuvių botanikai jų dar neištyrinėję. Gumbo viršūnėje išauga vienas ar keli lapai, žiedai, ir ten kaupiamas vanduo bei mitybinės medžiagos, naudojamos ramybės periodu.
Daugumos orchidėjų lapai neįspūdingi – bekočiai, paprasti. Lapalakščiai ištisiniai, žali, kai kurių rūšių margi, dažniausiai pražanginiai.
Pati puošniausia, originaliausia gegužraibinių šeimos augalų dalis yra žiedai. Juos aprašyti labai sunku: tokia jų formų, spalvų įvairovė… Trumpai botanikai pasakytų: žiedai dvilyčiai, netaisyklingi. Gali būti pavieniai arba sukrauti varpomis, kekėmis, šluotelėmis. Visų rūšių atstovų žiedai sudaryti vienodai – iš trijų taurėlapių ir trijų vainiklapių. Bet jų dydis, forma, spalvos labai įvairios.
Ypač išsiskiria vienas apatinis vainiklapis, vadinamoji lūpa. Joje išskiriamas ir kaupiamas nektaras bei kvapiosios medžiagos. Lūpa gali būti įvairių formų ir spalvų, ji skirta vabzdžiams (bitėms, vapsvoms, drugeliams, musėms) ir paukščiams (kolibriams) privilioti. Tam augalas pasitelkia įvairiausias priemones. Kartais žiedas savo forma gali priminti vabzdį (reiškinys vadinamas mimikrija). Orchidėjos, apdulkinamos dieninių vabzdžių, augina ryškius, apdulkinamos naktinių vabzdžių – pastelinių spalvų, baltus žiedus. Kvapais naudojasi nedaugelis gegužraibinių šeimos atstovų. Musių apdulkinamos orchidėjos dvokia supuvusia mėsa. O kai kurių rūšių atstovai turi žiedus gaudykles. Raibuolė kvapu ir spalvomis privilioja vabzdžius, jie nuslysta į maišelio formos lūpą ir bandydami išlysti aplimpa žiedadulkėmis. Jas vėliau perneša ant kito augalo.
Mažai kas matė orchidėjų vaisius. Tai sėklų dėžutės. Sėklos labai smulkios, aptrauktos plėvele, jų nepaprastai daug. Cimbidžių sėklų yra 1,5 mln. dėžutėje, katlėjų – 5 milijonai.
Orchidėjos auga ir natūralioje Lietuvos gamtoje. Tokių rūšių yra apie 30. Augalai šaknija žemės paviršiuje, antžeminė jų dalis kiekvieną rudenį žūsta, o pavasarį vėl atželia. Žiedai nėra ypač dideli, bet labai originalūs. Tai saugomi augalai ir, gamtoje radę gegužraibių (Orchis), gegūnių (Dactylorhiza), klumpaičių (Cypripedium) ar kitų rūšių orchidėjų, neraukite ir neneškite į savo gėlynus, nes, kaip ir visiems gegužraibinių šeimos atstovams, joms būdinga mikorizė – simbiozė su mikromicetais. Tai reiškia, kad orchidėjos gali augti ne bet kokioje vietoje.

Oncidija (Oncidium)

 

Tai Amerikos atogrąžų ir paatogrąžių orchidėjų gentis. Botanikai suskaičiuoja net 450-700 oncidijų rūšių, o kaip kambarinės gėlės auginamos tik kelios. Gamtoje oncidijos auga įvairiai: ir ant medžių, ir ant uolų, ir žemės paviršiuje. Tokį genties pavadinimą gavo dėl ant lūpos esančių nedidelių gumbelių (graikų kalba oncos -. „auglys“, o eidos – „forma“). Europoje jos pradėtos auginti XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje.

Oncidijos labai įvairios: skiriasi dydžiu, žiedų forma ir spalva. Žiedynus sudaro daug žiedelių su plačiomis lūpomis. Daugeliui rūšių būdingi geltoni, gelsvai ir rusvai išmarginti žiedai. Žydi ilgai, maloniai kvepia. Tikrai ne visų rūšių gėles galima auginti kambariuose. Nereikliausiomis laikomos: flexuosum, nanum, ormthorhynchum. Flexuosum rūšis paplitusi Brazilijoje. Šakoti, iki 60 cm aukščio žiedynai sudaryti iš daugybės geltonų žiedelių, išmargintų rausvai rudomis juostelėmis.

Yra daug hibridų su kitomis orchidėjų gentimis: Burrageara, Colmanara, Vfilsonara, Vuylstekeara, Odontocidium, Aliccara, Rodricidium, Maclellanara. Tai puošnios ir nelabai reiklios orchidėjos.

Tarprūšiniai oncidijų hibridai nesunkiai auga namuose. Tarp jų yra gėlių baltais, rausvais, raudonais žiedais. Oncidija „Twinkle“ – puiki nedidelė orchidėja apie 20 cm ilgio žiedynais. Žiedai 2,5 cm skersmens, kvepiantys. „Sharry Baby“ žiedai raudoni kaip vyšnia, su balta lūpa, kvepia šokoladu. O pati gėlė stambi ir greitai auga. Ypač nereiklūs smulkiažiedžiai hibridai (jų žiedeliai apie 1 cm skersmens) – tai gerai žinomi „Gower Ramsey“. Hibridai gali žydėti bet kuriuo metų laiku, kai kurie – du kartus.

Namuose oncidijoms reikia gaivaus oro, daug šviesos ir nedaug šilumos. Nuo ryškių ir kaitrių saulės spindulių būtina saugoti, bet anksti rytą ir vėlai vakare saulė gali gėles trumpai apšviesti. Visus metus reikia drėgno oro. Bet purkšti orchidėjas reikia labai atsargiai, kad vanduo nesikauptų ant lapų.

Augančios oncidijos reguliariai laistomos (kad substratas visiškai neišdžiūtų) ir kas mėnesį tręšiamos. Nuo rugsėjo iki pavasario (kol pradeda augti šaknų galiukai) laistomos mažiau, nebetręšiamos. Žiemą palanki žemesnė patalpos temperatūra (15-18 °C).

Auginamos plastikiniuose vazonėliuose, o labai ilgus linkstančius žiedynus turinčias oncidijas galima sodinti į krepšelius. Augdamos oncidijos linkusios „išlipti“ iš vazono, aplink išauga daug orinių šaknų. Persodinamos kas 2-3 metus, pavasarį. Tuo metu didesnius kerus galima padalyti.

Vasarą galima auginti lauke, šviesiame daliniame pavėsyje, nuo lietaus apsaugotoje vietoje.

Oncidium sweet sugar (geltonais žiedukais, daug auginių) pirkta 2013-04-22 Kauno stoties turguje už 24 Lt su trimis žiedstiebiais.

Brasija (Brassia)

 

Tai negausi (apie 35 rūšys) orchidėjų gentis iš Centrinės ir Pietų Amerikos, šios epifitinės gėlės sutinkamos šviesiuose drėgnuose miškuose. Brasijoms būdingi žvaigždutes arba vorus primenantys žie­dai, dviem eilėmis išsidėstę ant išlinkusio žiedynkočio.

Dažniausiai auginamos šių rūšių gėlės: šviesiai žalsvais žiedeliais pasipuošianti B. verrucosa ir rudenį geltonai pražystanti B. aiudata.

Namuose dažniausiai auginami brasijų hibridai – išvesti tiek iš kelių rūšių, tiek iš kelių genčių atstovų: MiltttSSia, Maclellanara, Brassidium ir kiti. Kelių gen­čių hibridų žiedlapiai platesni, ryškesnių spalvų, bet žiedai ne tokie kvapūs kaip tikrųjų brasijų. Gėlės užauga apie 30 cm aukščio, žiedynuose būna 8-12 ir daugiau žiedų. Peržydėjusių gėlių žiedynkočius reikia nupjauti.

Šioms orchidėjoms tinka įprasta temperatūra, labai gerai, jei naktį būna truputį vėsiau, jos mėgsta išsklaidytą šviesą, gaivų orą. Substratas turi būti rupus, laidus orui vienodai drėgnas. Pavasarį ir vasarą tręšiami kartą per mėnesį, reguliariai laistomi ir purškiami. Rudens pabaigoje ir žiemą laistomi saikingai. Rūšinėms Brasijoms žiemą reikalingas 2 mėnesių dalinės ramybės laikotarpis, tuo metu jos laistomos saikingai. Persodinamos pavasarį, ne dažniau kaip kas 2 metus. Didesnius kerus galima padalyti, bet reikia saugoti trapias šaknis.

Vasarą galima laikyti lauke, kol nak­timis oro temperatūra nukrinta žemiau 12 °C.

Mano Cambria (brassia giminės, geltonais ištysusiais žiedukais su rudomis juostelėmis) pirkta 2013-04-12 Kauno stoties turguje už 24 Lt.

 

Raibuolė (paphiopedilum)

  

Šios orchidėjos žiedai dažniausiai pavieniai, rečiau susitelkę į nedidelius žiedy­nus, išsidėstę ant ilgų plaukuotų žiedynkočių. Žydi rugsėjį-gegužę.

Raibuolės nuo kitų orchidė­jų skiriasi žiedo lūpa. Ji skirta vabzdžiams privilioti. Prie jos yra lygi plokštelė, musėms ji at­rodo kaip puiki vieta nutūpti. Bet ji slidi, todėl musė įkrinta į kurpaitės vidų. Vienintelis būdas iš jos išlysti – siauras plaukuotas takelis užpakalinėje sienelėje. Pro jį ropojančių musių nugara aplimpa žiedadulkėmis. Jei musė skris ant kito žiedo – žiedadulkės pasiliks ant piestelės purkos, o musė aplips naujomis žiedadulkėmis.
Pagal šilumos poreikį raibuolės gali­ma suskirstyti į dvi grupes – mėgstančias šilumą ir mėgstančias vėsesnę aplinką. Šilumą mėgstančioms priklauso margalapės kruopėtoji (P. callosum) ir karpotoji (P. suklmkulii) raibuolės. Jos visus metus auga esant 22-26 °C temperatūrai. Iš kalnų kilusios ryškioji (P. insigne), raudongyslė (P. fairrieanum), rusvoji [P. spicerianum) ir nuostabioji (P. venustum) raibuolės žiemą auga žemesnėje temperatūroje: 16-18 °C -dieną ir 12-15 °C – naktį.
Raibuolės sodinamos į neaukštus indus. Juose padaromas storas drenažo sluoksnis – iki pusės indo aukščio. Substratas ruošiamas iš molingos žemės, pridedama lapų komposto, spygliuočių medžių žievių, augalinio komposto ir smėlio santykiu 1:2:2:1:1. Persodinus ant substrato pavir­šiaus galima uždėti kiminų. Kartais jie pri­gyja ir auga, taip raibuolėms sudarydami palankias augimo sąlygas.
Šios orchidėjos mėgsta šviesą ir drėgmę. Jos neturi organų vandens atsargoms kaupti, todėl labai svarbu jas reguliariai laistyti. Augimo periodu jos laistomos gausiai, o ramybės – saikingai. Tręšiamos kartą per mėnesį nuo ankstyvo pavasario iki spalio. Reikia pridengti nuo tiesioginių saulės spin­dulių, ypač margalapes. Vasarą galima iš­nešti į lauką ir laikyti daliniame pavėsyje.

Kambariuose auganti orchidėja. Žiemą žydi Paphiopedilum insigne (iš Himalajų), Paphiopedilum villosum (Indonezija) ir kai kurie hibridai. Pavasarį po žydėjimo trumpas ramybės periodas. Patalpa šviesi, 12—16°C temperatūros, apsaugota nuo vidurdienio saulės. Laistyti mažai, šiltomis dienomis purkšti. Kas du metus, prasidėjus augimui, persodinti. Vazonas ar dubuo ne per didelis, geras drenažas, iš viršaus padengiama samanomis. Iš pradžių mažai laistyti, dažniau purkšti. Vasarą augimo periodas. Kambarys silpnai apšviestas, 20°C temperatūros, vėdinamas. Gausiai laistyti, purkšti. Vandentiekio vanduo tik virintas (be chloro), kalkes pakenčia. Kas savaitę tręšti (1— 2 g/l). Kad gėlė subręstų ir užsigrūdintų, rudenį laikyti šviesesnėje, vidutinio drėgnumo, 15—20°C temperatūros patalpoje. Žiemą gėlės žydi, jas prižiūrėti kaip ir rudenį. Vieta šviesi ar saulėta. Laistyti retai, saulėtomis dienomis prieš pietus  nupurkšti. Nepakenčia sauso oro ir tabako dūmų.

Mano Paphiopedilium hibridas pirktas 2013-04-12 Kauno stoties turguje už 43 Lt žydėjo savaitę pas mane.

 

Orchidėjų dauginimas

Orchidėjos dauginamos keliais būdais. Dažniausiai persodinant dalijamas keras. Simpodinio augimo tipo keras dalijamas taip, kad kiekvienoje pusė­je būtų ne mažiau kaip trys stiebai.

Šoninėmis atžalomis galima dauginti nedaugelio rūšių orchidėjas. Ant kai kurių orchidėjų monopodinių stiebų užauga vadinamieji keiktai – nauji maži augalėliai. Juos galima atskirti nuo motininio augalo, kai turi dvi tris 2,5-5 cm ilgio šaknytes.

Viršūnių šaknijimas. Geromis sąlygo­mis monopodinio augimo tipo orchidėjos išauga aukštos, stiebų apatinės dalys būna belapės. Intensyviai augančių orchidėjų viršūnę galima nupjauti (būtų gerai, kad turėtų orinių šaknų), pasodinti į specialiai šioms gėlėms skirtą substratą ir pririšti. Greitai atžala išleis šaknų ir sėkmingai augs. Likęs stiebas išaugins naujų ūglių, juos vėl bus galima atskirti ir įšaknyti.

Stiebagumbių šaknijimas. Seni peržy­dėję stiebagumbiai atskiriami nuo gėlės ir pasodinami į kiminus ar kitą smulkų substratą. Nauja gėlė pradeda augti iš pumpuro, esančio prie stiebagumbio, pagrindo. Sužydi po 2-4 metų.

Dauginimas stiebo auginiais. Taip dauginami dendrobiai ir epidendrai. Pavasarį arba vasarą nupjaunami stiebai ir supjaustomi 5 cm ilgio gabaliukais. Kiekviename turi būti bent du tarpubambliai. Pjūvio vietos užbarstomos siera, kad nepūtų. Auginiai sodinami į drėgnus kiminus ir uždengiami plėvele. Įsišaknija po 3-4 mėnesių.

Meristeminis dauginimas. Augalo augimo taške yra kelios ląstelės, formuo­jančios meristemą. Steriliomis sąlygomis jas nupjovus nuo augalo mėgintuvėliuose galima išauginti daug identiškų orchidėjų. Dabar taip dauginami ūkiuose parduoti skirti hibridai. Iš vienos orchidėjos galima išauginti iki 25 tūkst. identiškų kamabarinių gėlių.
Sėklomis orchidėjų namų sąlygomis padauginti neįmanoma.
Simpodinio augimo tipo orchidėjos dalijamos taip, kad kiekviename naujame kerelyje būtų ne mažiau kaip trys stiebai ir kelios sveikos šaknys.

Dendrobio stiebo viršūnėje formuojasi nauji augalėliai – vadinamieji keikiai. Šis dar per mažas atskirti nuo motininįo augalo.

Ant seno liudizijos stiebo išaugęs naujas ūglis dar neturi šaknų. Bet jį galima atsikirti ir pa­sodinti j drėgnas samanas, kad įsišaknytų.
Didelius ertmenių kerus persodinant galima dalyti, bet kiekvienas naujas kerelis turi būti iš 3-5 sveikų gumbelių.

Epidendro dukteriniai ūgliai turi jau pa­kankamai ilgas šaknis, juos galima sodinti į atskirus vazonėlius.

Orchidėjų persodinimas

Kartkartėmis orchidėjas reikia persodinti. Tai patariama atlikti tada, kai indas tampa per mažas arba kai blogas substratas. Laikui bėgant pušų žievės – substrato pagrindas, suyra ir sub­stratas pasidaro per rūgštus, netinkamas gėlėms augti.

     Persodinti galima tik tada, kai gėlė pradėjusi augti – kai šaknų galiukai žali. Pirmiausia reikia nupurtyti seną sub­stratą, nukarpyti negyvas šaknis, atskirti senus storus stiebus. Naudoti tik labai šva­rius, geriau – sterilius įrankius. Apkirptos šaknys užbarstomos sutrinta medžio anglimi arba fungicidais.

Į pasirinkto indo dugną pilamas dre­nuojamasis sluoksnis. Orchidėjos sodinamos taip, kad seniausias sustorėjęs stiebas būtų prie indo krašto. Monopodinio augimo tipo orchidėjos sodinamos vazono centre. Tų šaknų, kurios augo išorėje, į substratą kišti nereikia. Simpodinio augimo tipo orchidėjų šakniastiebis paliekamas virš substrato.

Orchidėjas plonomis šaknimis reikia sodinti taip, kad visos šaknys būtų uždeng­tos komposto. Substrato negalima labai suspausti. Būtinai patikrinkite, ar drenažo skylutės neužkimštos.

Persodintas augalas turi tvirtai stovėti, nejudėti. Tam galima panaudoti atramas.

Vazonai orchidėjoms

Orchidėjas galima auginti keraminiuo­se, plastikiniuose skaidriuose ar spalvotuo­se vazonuose. Tai kiekvieno augintojo pasirin­kimas. Keraminiai vazonai sunkesni, todėl tvirtai laiko augalą. Per akytas sieneles iš­garuoja drėgmės perteklius. Plastikiniuose induose pasodintus augalus reikia rečiau laistyti. Jeigu indas skaidrus, galite stebėti šaknis: laiku pamatysime augimo pradžią, pastebėsite supuvusias šaknis. Plastikinį vazoną galite įstatyti į gražų vandeniui nelaidų indą, priderintą prie interjero. Jis turi būti pakankamai didelis, kad laistant augalą būtų lengva iškelti.

Orchidėjų substratas

Orchidėjoms skirtas substratas turi būti gerokai puresnis, sugerti mažiau vandens ir turėti nedaug mitybinių medžiagų, paly­ginti su kitoms gėlėms  tinkamais substratais.

Substratas gali būti gaminamas iš organinių (medžių žievių, aukš­tapelkių durpių, kimi­nų, kokosų plaušo) ir neorganinių medžiagų (mineralinės vatos, ke­ramzito, putplasčio).

Dažniausiai naudoja­mos pušų žievės. Jų ne­galima painioti su mulčiuoti skirtomis žievėmis, nes jose būna medienos gabaliukų. Daugumos rūšių orchidėjoms tinka­miausi 0,5-2,5 cm skers­mens žievių gabaliukai, o storašaknių (Vanda) atstovėms – didesni kaip 2,5 cm skersmens. Prieš sodinant žieves reikia nusijoti. Žievės sugeria nedaug vandens, todėl dažnai dar pridedama drėgmę sugeriančių me­džiagų – kiminų, perlito.

Aukštapelkių durpės tinkamos plonašaknėms orchidėjoms. Tačiau tai nepakankamai orui laidi medžiaga, todėl maišoma su keramzitu ar žievėmis.
Mineralinė vata naudojama supjausty­ta 1 ar 2 cm kubeliais. Maišoma su kitomis medžiagomis.
Kokosų plaušas lėtai suyra, gerai suge­ria drėgmę, bet per ilgai ją išlaiko. Kokosų plaušas dedamas į substratus kaip drėgmę išlaikantis priedas.
Kiminai ilgai išlaiko drėgmę. Į substratą dedami kaip priedas.
Perlitas laidus orui ir gerai sugeria drėgmę, lėtai suyra. Naudojamas miši­niams gaminti.
Lapuočių medžių anglies gabaliukai dedami į substratus, kad sugertų nuodin­gąsias medžiagas ir rūgštis.

Žemėje augančios orchidėjos sodina­mos į substratą, gerai išlaikantį drėgmę. Jis maišomas iš pušų žievių, medžių (bukų, ąžuolų) lapų komposto, durpių.

Iš Afrikos kilusios žemės pavir­šiuje augančios orchidėjos – liežuvenė (Spathoglottis), diza (Diso) – sodinamos į nederlingą substratą iš žvyro ir rupaus smėlio, pridedama truputį komposto ir durpių.

Orchidėjų laistymas

Tai pats svarbiausias priežiūros darbas. Neįmanoma pasakyti, kas kiek dienų orchi­dėjas reikia laistyti. Tai priklauso nuo rūšies, aplinkos šilumos, vazono dydžio ir t. t.  Daugiausia gėlių žūsta nuo perlaistymo. Ne nuo dažno laistymo, o nuo vandens per­tekliaus: ilgesnį laiką vandenyje stovinčios šaknys supūva, nes aplink jas turi būti daug oro. Orchidėjos – labai kantrūs augalai, bet be šaknų augti negali. Taip pat daug orchi­dėjų žūsta nuo vandens stygiaus. Šaknys, negaudamos vandens, sudžiūsta.

Kadangi orchidėjos auginamos labai puriame substrate, laistydami tikrai negai­lėkite vandens. Pakelkite indą su augalu ir įsitikinkite, kad vandens perteklius laisvai nuteka. Jei ne – atlaisvinkite drenažo skylu­tes. Kitą kartą laistykite tada, kai substratas pradžiūsta, ant indo sienelių nesimato vandens lašelių. Augančioms gėlėms reikia gerokai daugiau vandens, ramybės metu – mažiau.

Ar substratas išdžiūvęs, galima spręsti pagal jo svorį. Pakelkite ir palaikykite rankoje indą su orchidėja prieš laistydami ir palaistę – tikrai pajusite skirtumą. Taip padarius daugiau nekils klausimų, kada reikia laistyti. Vandens kiekis reguliuoja augimą ir žydėjimą. Kad augtų naujos šaknys, laistyti reikia mažiau. Jų priaugs pilnas indas ir tai bus ženklas, kad laistyti vėl reikia daugiau. Didesnis vandens kiekis skatins naujų ūglių augimą. Orchidėjos žydi sausesnių periodu.Vienodas substrato drėgnis visus metus gali  būti žiedų nemezgimo priežastis. Laistyti tinka­miausias lietaus (sniego) vanduo. Bet reikia būti tik­riems, kad jis neuž­terštas cheminėmis medžiagomis ir nėra rūgštus. Laistyti nau­dojamas vanduo, kurio pH – 5,7-6,2. Jei naudojate van­dentiekio vandenį, jį galima parūgštinti actu arba citrinų rūgštimi. Taip nusodinsite kalcio druskas. Rūgštingumą taip pat gali­ma reguliuoti cheminėmis medžiagomis, naudojamomis akvariumui prižiūrėti.

Žiemą nelaistomos tos orchidėjos, ku­rios yra ramybės būsenos. Laistoma tik tiek, kad nesusiraukšlėtų gumbai. Tai katlėjos (Cattleya), ertmenės (Coelogyne), enciklijos (Encyclia).

Labai saikingai laistomos liudizijos (Ludisia), epidendrai (Epidendrum). Leidžiama, kad substratas pradžiūtų, tik tuomet laistoma.

Gausiau tiek žiemą, tiek vasarą laistomos vandos (Vanda), miltoniopsiai (Miltoniopsis), raibuolės (Paphiopedilum), falenopsiai (Phalaenopsis), cimbidžiai (Cymbidium).

Gausiai laistomos vyžūnės (Piiragmipedium).

Laistyti galima pilant vandenį iš viršaus arba vazoną iki substrato viršaus panardi­nant į indą su vandeniu ir palaikant keliolika minučių.

Orchidėjų sveikatos paslaptys

Orchidėjų augintojai gali susidur­ti su įvairiomis problemomis. Kiekvienas gyvas organizmas reaguoja į aplinkos sąlygas, tad ir orchidėjos savo išvaizda parodo, ar sudarytos sąlygos joms tinka. Augalų fiziologijos sutrikimai gali būti nepalankių auginimo sąlygų padarinys. Kai kurie požymiai visai nepavojingi, o kai kurie verčia susirūpinti. Bet tai nėra liga ir greta stovinčioms gėlėms pavojaus nekelia.

Nuo saulės spindulių (ypač vasarą) orchidėjų lapai gali pagelsti ar parausti. O perkaitusio augalo lapai net apdžiūsta, atsiranda sausų gelsvų arba rudų dėmių. Taip lapų grožis ilgam sunaikinamas.

Per tamsiai laikomų orchidėjų lapai tampa tamsiai žali, jauni lapai gerokai skiriasi nuo senesnių. Orchidėjos nežydi arba žydi menkai.

Tolygiai pašviesėję lapai (ne tik nuo lango pusės) dažniausiai praneša apie trąšų trūkumą.

Vystantys lapai gali būti tiek perdžiū­vimo, tiek perlaistymo padarinys. Kaip skirtingos priežastys sukelia tokius pat požymius? Vandens trūkumas audiniuose sumažina jų stangrumą ir lapai vysta. O nuo drėgmės pertekliaus pažeidžiamos šaknys (jos pūva ir nebeatlieka savo funkci­jų), vanduo nebegali patekti į augalo lapus.

Išdžiūvusią orchidėją reikia su vazonu pu­sei valandos įstatyti į dubenį su vandeniu, o pažeistą puvinio – persodinti, pašalinti negyvas šaknis, sureguliuoti laistymą.

Gumbai susiraukšlėja dėl tų pačių prie­žasčių. Tik seni, savo gyvenimą baigiantys gumbai pradeda natūraliai džiūti. Jie pa­šalinami orchidėjas persodinant.

Žiedpumpurių byrėjimas gali būti netikėtas. Čia priežasčių gali būti daug: šviesos trūkumas, per sausas oras, staiga pasikeitusios sąlygos augalą perkėlus į kitą vietą, skersvėjis, šaltas vanduo, pa­dėkle esančio vandens perteklius ar net netoliese padėti sunokę vaisiai (jie išskiria etileno dujas).

Staigų lapų kritimą sukelia labai nu­kritusi arba labai pakilusi patalpos tem­peratūros, šaltas vanduo, padėkle esančio vandens perteklius arba per didelė drėgmė nupurškus orchidėjas. Pajuodę lapų galiukai rodo, kad buvo netinkamai laistoma (netinka kalkingas vanduo), daug skersvėjo ir per dideli temperatūros svy­ravimai.

Pelėsių ir šlapių puvimo dėmių atsiradimas – aiškus per didelės drėgmės požy­mis. Butuose tai pasitaiko retai, bet blogai vėdinamuose šiltnamiuose gali žūti daug orchidėjų, o nuo jų užsikrečia ir kiti augalai. Augalus būtina nupurkšti fungicidais, pašalinti pažeistus audinius, mažinti drėgmę. Bakterijų sukeliamas lapų dėmėtumas (ant lapų atsiranda gelsvų, tamsėjančių dėmių, tose vietose audiniai suminkštėja, drėksta) pavojingas visoms orchidėjoms. Pažeistą augalą reikia pastatyti atskirai nuo kitų, nupjauti dėmėtus lapus. Mažai pažeistas orchidėjas pavyksta išgelbėti. Virusų sukelta lapų mozaika gali būti sunkiai pastebima. Bet jei lapai nenatū­raliai marguoja šviesiais ir tamsiais dry­žiais, dėmėmis, augalą nieko nelaukdami izoliuokite. Kurį laiką stebėkite, ar tai ne saulės spindulių ar trąšų trūkumo sukelti pakitimai. Įsitikinę, kad augalas tikrai ser­ga, sunaikinkite su visu substratu.

Kenkėjai nelabai mėgsta orchidėjas, bet atkeliauja nuo kitų augalų. Sunkiausia kovoti su skydamariais – juos nuo įvairių cheminių priemonių saugo skydelis, O miltuotuosius skydamarius – dar ir vaš-kingos apnašos. Todėl nuo šių kenkėjų orchidėjas žaliojo muilo tirpalu su spirito priemaiša valyti reikės ne vieną kartą. Amarai dažniausiai renkasi minkštas ir sultingas augalų dalis – pirmiausia pumpurus ir žiedus. Juos nuplaukite žaliojo muilo tirpalu. Voratinklinės erkutės gausiai dauginasi sausose patalpose. Kartais jas sunku pastebėti, tik augalų lapai pradeda gelsti, išmarginti daugybės smulkučių gelsvų taškelių, lyg subadyti adata. Privisus gausybei šių kenkėjų, pastebimas jų voratinklis. Pirmoji pa­galba – vanduo. Nuplaukite orchidėją po dušu arba vandens srove. Drėkinkite orą (kuriam laikui augalą apgaubkite polieti­leno maišu), augalus dažnai apipurkškite ir erkutės gyventi nebegalės.

Kambarinės gėlės – orchidėjos

Kai kurios orchidėjos gali būti auginamos ir žydi šiltame kambaryje. Iš tokių paminėtinos: Bifrenaria, Calanthe, Cattleya, Cochlioda, Coetogyne, Dendrobium, Miltonia, Odontoglossum, Oncidium, Renanthera, Sophronites, Stanhopea, Paphiopedilum, Zygopetalon. Orchidėjoms, augančioms žemėje, kaip Paphiopedilum, tinka durpinės bei velėninės žemės ir kiminų mišinys, o kitoms, kurios kaip epifitai auga susikaupusiame humuse tarp didelių medžių šakų, reikalingas pralaidus, ne visai perpuvęs substratas. Šios orchidėjos gerai auga paparčių šaknų (osmunda), kiminų ar pusiau perpuvusių lapų mišinyje. Įrengiamas geras drenažas iš vazonų šukių. Kai kurios orchidėjos, pavyzdžiui, Epidendrum, Stanhopea ir stambioji Odontoglossum, auginamos skiedrinėse pintinėlėse, kitas galima

sodinti į paprastus vazonus, šiltnamines orchidėjas į korėtos medžiagos indus. Drėgname gėlių lange orchidėjas galima laikyti medžio žievės induose; taip pasodintos kabinamos ant epifitų šakos. Tačiau jas gana sunku prižiūrėti. Pavasarį ir vasarą augimo periodas. Persodinti retai, kas tris metus kovo—gegužės mėn. Žemes atsargiai nukratyti, šaknų gniužulą maždaug trečdaliu sumažinti.

Nupjaustyti negyvas šaknis ir senesnius nei ketverių metų gumbus. Indas tokio pat dydžio kaip buvęs. Didesnes gėles dalyti. Kiekvienoje dalyje turi būti po 2—3 gumbus. Sergančias gėles sodinti į mažą vazoną, substratą padengti kiminais. Vieta labai šviesi, vidurdienį kiek užpavėsinta. Laistyti gausiai, apipurkšti. Netoli pastatyti garintuvus su vandeniu. Epifitus laistyti tik lietaus arba suminkštintu vandentiekio vandeniu. Kas savaitę tręšti (0,5 g/l) mišiniu, kuriame daugiau kalio. Paphiopedilum ir Cymbidium galima gausiau tręšti — iki 2 g/1. Iki liepos mėnesio prižiūrėti taip pat kaip ir pavasarį. Šiltomis dienomis patalpą vėdinti. Rugpjūčio mėnesį, kad ūgliai tinkami subręstų, laistyti mažiau, žiūrėti, kad nesiraukšlėtų gumbai, netręšti. Kad gėlė gausiai žydėtų, vasarą reikia laikyti saulėtoje vietoje.
Rudenį ir žiemą žydinčias gėles gausiai laistyti,    nėpurkšti; oras gali būti sausas. Vėsiojo šiltnamio orchidėjoms tinkamiausia temperatūra 8—14°C, šiltojo — 18—24°C, naktį ne žemesnė. Žiedus saugoti nuo šliužų (stiebą apsukti vata). Ramybės periodu, vėlai rudenį arba žiemą, gėlėms su gumbais reikalingas sausros laikotarpis. Tai nebūtina toms rūšims (kaip Paphiopedilum), kurios neturi specialaus organo vandens atsargoms kaupti. Joms visą laiką reikia šiek tiek vandens ir ramybės periodu. Kitos orchidėjos pasitenkina menkais drėgmės ištekliais. Neaukštoje temperatūroje laikomas gėles laistyti tik kas dvi—tris savaites, jei šviečia saulė, vidurdienį šiek tiek apipurkšti, bet iki vakaro jau turi būti sausa. Kai kurių orchidėjų lapai nuo sausros krenta, o nuo drėgmės ant jų atsiranda juodai rudos dėmės. Orchidėjas reikėtų laikyti labai šviesioje patalpoje, geriau su langais iš pietinės pusės. Saugoti nuo amarų. Dauginama keliais būdais:

• pavasarį dalijamas augalas; nauji augalėliai atskiriami su 2—3 gumbais;
• seni gumbai po vieną sodinami į labai rupų substratą, sumaišytą su smėliu, mažuose vazonuose ir auginami drėgname ore 25°C temperatūroje;
• kai kurios Odontoglossum ir Oncidium rūšys užaugina jaunus augalėlius žiedyne; pavasarį jie atskiriami ir pasodinami. Orchidėjų substratas gerai pridengiamas kiminais, tiek jaunų, tiek senų gėlių.

Kasdienė orchidėjų priežiūra

Kaip ir visoms gėlėms, orchidė­joms reikia vandens, trąšų, šviesos ir šilumos. Kadangi šios kambarinės gėlės iš kitų išsi­skiria savo išvaizda, jų priežiūra taip pat išskirtinė. Yra rūšių, kurių atstovės lengvai auga ir joms nereikia ypatingų sąlygų. Bet yra ir tokių, kurias augindami suprantame posakį „lepus kaip orchidėja„. Prižiūrint orchidėjas reikia vengti intensyvaus tręši­mo, augalų laikymo šalia šilumos šaltinio, pernelyg šlapio substrato, šalto skersvėjo, nevėdinamų patalpų ir saulėkaitos.

ORCHIDĖJŲ TRĘŠIMAS

     Jei norite, kad orchidėjos intensyviai augtų ir gražiai žydėtų, jas reikia tręšti. Orchidėjoms reikia tų pačių cheminių elementų, kaip ir kitoms gėlėms: azoto (N) – kad augtų lapai ir stiebai, fosforo (P) – kad formuotųsi žiedai, kalio (K) – šak­nims, taip pat mažesnio kiekio kalcio ir magnio (Ca, Mg).
Jei substratas yra iš spygliuočių medžių žievių, reikia daugiau azoto trąšų.
Kalcio ir magnio trąšas reikėtų naudoti atskirai, nes tai antagonistiniai elementai.

Kadangi orchidėjos prisitaikiusios augti aplinkoje, kurioje cheminių elementų koncentracija maža, tręšti reikia labai ma­žomis dozėmis.

Geriausia naudoti specialias orchi­dėjoms skirtas trąšas pagal pateikiamą instrukciją. Jei naudosite kitiems augalams skirtas trąšas, imkite tik ketvirtadalį nu­rodyto kiekio.

ORCHIDĖJŲ RAMYBĖS PERIODAS

     Daugumos rūšių orchidėjoms reikia ra­mybės periodo. Augdamos šios gėlės sustorėjusiame stiebe sukaupia mitybinių medžiagų ir vandens atsargų, dėl jų išgyvena nepa­lankiomis sąlygomis. Nelygu, kokia rūšis, ramybės periodas gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Namuose reikia stebėti gėles. Ramybės periodo pradžią parodo šaknų galiukai – jie praranda žalią spalvą. Tada laistykite kuo mažiau. O kai jie vėl pažaliuoja, prasideda augimo periodas – vėl laistykite kaip įprastai. Orchidėjos, neturinčios sustorėjusių stiebų, ne­turi ir aiškaus ramybės periodo.

ORCIDĖJŲ LAPŲ PRIEŽIŪRA

     Nuo lapų nuolatos reikia valyti dulkes, nes jos uždengia žioteles ir gėlėms pasidaro sunku kvėpuoti. Tai atlikti galima gėles purškiant arba valant ser­vetėle. Svarbu, kad van­duo būtų minkštas, be druskų, nes ant lapų liks pilkos dėmės. Parudavę lapai ar jų galiukai nu­kerpami.

ORCHIDĖJŲ ŽIEDYNŲ PRIEŽIŪRA

     Žiedynus reikia pririšti prie atramų. Tai reikia daryti tuomet, kai žiedynkotis yra apie 15 cm ilgio. Atramoms nau­dojamos plonos bambukinės lazdelės. Nuvytus žiedams daugumos rūšių orchidėjų žiedynkočiai nukerpami. Falenopsių žiedynkočiai vėliau gali šakotis, todėl jie tik patrumpinami iki matomo pumpuro. Jeigu nuvytus žiedams žiedynkotis pa­ruduoja, jis trumpai nukerpamas.

• Drėkinti aplinkos orą galima pastačius orchi­dėjas j padėklus su akmenėliais ir vandeniu (taip, kad vanduo nesiektų vazono dugno) arba drėgnomis samanomis.

• Žiedynkočiarns prie lazdelių pritvirtinti gali būti naudojami minkšti raišteliai, izoliuotos vielutės arba žaismingi segtukai. Svarbu, kad jie nepažeistų žiedynkočio.

• Žiedynams pririšti naudojamos plonos medinės arba bambukinės lazdelės.

• Orchidėjos gerai auga kartu su paparčiais. Visiems šiems augalams patinka išsklaidyta šviesa, drėgnas oras. Augdami kartu augalai sukuria savo mikrokli­matą ir augintojui tenka mažiau rūpesčių.

Orchidėjos

Kadangi žinau, jog nemažai mėgstančių knygas, mėgsta ir gėles, tai nusprendžiau su jumis pasidalinti ir savo bei internete rastomis žiniomis. Tikiuosi jos bus jums naudingos.

Šiandien vargiai rastume namus, kur ant palangės išdidžiai nesipuikuotų viena ar net kelios orchidėjos. Juk dabar prekybos centruose galime išsirinkti įvairiausių rūšių orchidėjų. Tinkamai prižiūrimos, egzotiškais žiedais jos džiugina visus metus.

Orchidėja ne veltui vadinama vienu iš elegantiškiausių augalų. Pakanka dailų indą su svyrančiais egzotiškais žiedais pastatyti bet kuriame namų kampe, ir štai jums naujas žavus kambario akcentas. Sunkumų, kurie gali užklupti auginant šias gėles, baimintis nereikėtų – pasak gėlininkų, nelepių rūšių orchidėjas namuose gali auginti kiekviena, mat joms nereikia nei ypatingų sąlygų, nei priežiūros. Tereikia žinoti keletą pagrindinių orchidėjų auginimo taisyklių, kurias jums ir pateiksiu šiame bloge.