Įvertinimas: 2/5
Mano nuomonė: Na knyga
išties labai keista. Nusipirkau ją knygyne, nes sudomino aprašymas.
Tačiau perskaičius knygą, ji paliko tokį įspūdį, kurį sunku net
apibūdinti. Pati mintis gal ir įdomi, tačiau siužetas lyg iš fantastikos
srities. V. Sorokinas iš tiesų sugeba rašyti tiesiai: prievarta,
atviras, negražus seksas, narkotikai, visa tai - yra. Ir dažną vos
pradėjusį skaityti „Ledą” tai gali atbaidyti (ir atbaido). Kaip
atbaidyti gali ir fantastika, kuri jau išlenda pirmuosiuose puslapiuose.
Visa knygos esmė, kad kažkokie trenkti vyrai gaudo žmones, riša juos
prie medžių, sienų, užkiša burnas ir daužo lediniais kūjais, rėkdami
„kalbėk!”, kol laimingųjų širdys prabyla, o nelaimingieji keliauja į
amžinos medžioklės plotus. Kaip ir būdinga maniakiniams psichams, jie
vadina vienas kitą „broliais” ir „seserimis”. Kas tokie, iš kur ir kodėl
jų negaudo šaunioji ekssovietinė milicija - visiškai neaišku.
Žodžiu keistas, tačiau įdomus kūrinys,
kuriame susipina fantastika, tikėjimas, savotiškas satanizmas ir
istorija. Kai kuriems šis kūrinys gali labai patikti, kai kuriuos jis
gali nuvilti. Save labiau priskirčiau prie pastarųjų.
Oficialiai: Rusijos
literatūrinio undergroundo atstovo Vladimiro Sorokino, šokiravusio
skaitytojus ir literatūros kritikus drastiškais kūriniais, atlaikiusio
kaltinimus pornografija ir teismus (2002 m. už romaną „Žydrieji
lašiniai”), romanas „Ledas” (2002, AdMarginem; 2006, Random House, anglų
kalba) laikomas vienu iš reikšmingiausių post-sovietinio periodo rusų
literatūros kūriniu.
Romanui „Ledas”, charakteringas postmodernistinis žanro ribų
išnykimas, „aukštojo” ir „žemojo” stiliaus (literatūrinio trash‘o a la
Coelho) susiliejimas, leidžiantis romaną perskaityti keliuose lygmenyse:
tarkim kaip žaidimą Nietsche‘s ir Solovjovo idėjomis, post-sovietinės
sociokultūrinės realybės kritiką ir satyrą, arba kaip kvapą gniaužiantį
postmodernistinį trilerį. Puslapių skaičius: 360
Išleido: Kitos knygos, 2007
Knyga: nuosava. Po to parduota.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą