Įvertinimas: 5/5Mano nuomonė: bilietus į šį spektaklį nusipirkau visai neplanuotai. Tiesiog pažįstama pasiūlė važiuot į Vilnių į spektaklį su specialiai tam nusamdytu autobusu. Taigi buvo visai įdomu. Pirmąkart buvau nacionalinio dramos teatro scenoj po rekonstrukcijos. Tiesą pasakius pradžioje didelio įspūdžio nebuvo, bet žiūrint spektaklį atkreipiau į tokius naujus dalykus, kaip nusileidžiančios grindys scenos viduryje, ekranai palubėje, per kuriuos galima rodyti anksčiau įrašytą vaizdą (kai pvz. scenoje du aktoriai šoka, o ekrane rodo kaip jie kalbasi) ar rodyti tiesiogiai. Tai ypač patogu sėdintiems toliau nuo scenos, nes padeda matyti aktorių išraišką.
Labai patiko pati spektaklio mintis (daug politikos, bet kadangi ji man aktuali, tai buvo įdomu) - dauguma (ne)visada teisi. Demokratinėje visuomenėje sprendimus priima dauguma, bet ar tai visada teisinga? Juk kvailių visuomenėje daugiau nei išmintingų ir išsilavinusių žmonių. Juk masės nuomonė gali būti visiškai klaidinga. Žodžiu tikrai privertė susimastyti dėl esminių gyvenimo tiesų.
Dar paminėsiu, kas nepatiko - tai pabaiga. Jos tiesiog nebuvo :) Tačiau vis tiek rekomenduočiau visiems pamatyti šį spektaklį ir pagalvoti apie visuotinai pripažintas tiesas. Ar jos nėra pasenusios, kas jas sugalvojo ir ar jos tikrai teisingos???
Oficialiai: Jonas Vaitkus: „Skaitant prieš pusantro šimtmečio H. Ibseno sukurtą dramą, atspindinčią to laikotarpio skaudulių spektrą, kyla žmogiškas noras jį gretinti ir lyginti su šiandienos negandomis. Noromis nenoromis tenka pripažinti, kad šiandien karščiuojančių žaizdų ne tik ne sumažėjo, bet tik grėsmingai padaugėjo. O dar praėjusio amžiaus pradžioje egzistavusios problemos šiandien niekur nedingo, priešingai – pavojingai įsišaknijo. Todėl norėdami susivokti savo nelengvoje dabartyje turime vėl ir vėl grįžti praeitin. Tokie apmąstymai būtini, kad galėtume veikti kaip sąmoningi ir atsakingi žmonės, o ne kokio nors zoologijos sodo gyventojai, laukiantys, kad kas nors paleistų į laisvę ar vėl suvarytų į narvą.“
Oficialiai: Jonas Vaitkus: „Skaitant prieš pusantro šimtmečio H. Ibseno sukurtą dramą, atspindinčią to laikotarpio skaudulių spektrą, kyla žmogiškas noras jį gretinti ir lyginti su šiandienos negandomis. Noromis nenoromis tenka pripažinti, kad šiandien karščiuojančių žaizdų ne tik ne sumažėjo, bet tik grėsmingai padaugėjo. O dar praėjusio amžiaus pradžioje egzistavusios problemos šiandien niekur nedingo, priešingai – pavojingai įsišaknijo. Todėl norėdami susivokti savo nelengvoje dabartyje turime vėl ir vėl grįžti praeitin. Tokie apmąstymai būtini, kad galėtume veikti kaip sąmoningi ir atsakingi žmonės, o ne kokio nors zoologijos sodo gyventojai, laukiantys, kad kas nors paleistų į laisvę ar vėl suvarytų į narvą.“
Kodėl visuomenę
reformuoti pasišovę idealistai tampa jos priešais? Kas priverčia savo
šalies patriotą iš nevilties sušukti – „tegu žlunga visas kraštas, tegu
būna sunaikinta visa ši tauta!“?
Režisierius Jonas
Vaitkus, subūręs stiprų skirtingų kartų aktorių ansamblį, pristatė
provokuojantį teatro ir gyvo vaizdo reginį, kurio dalyviais tapo ne tik
salėje, bet ir scenoje įkurdinta publika. Tuo tarpu įspūdinga spektaklio
dailininkės Jūratės Paulėkaitės scenografija, neatpažįstamai
transformavusi Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę,
“Visuomenės priešą” į Lietuvos teatro istoriją amžiams įrašė kaip
“įvykį, tiesiogine to žodžio prasme sudrebinusį LNDT”.
“Visuomenės
priešo” kūrybinėje trupėje greta lietuvių kūrėjų dirba vienas
originaliausių Skandinavijos vaizdo menininkų Ville MJ Hyvönen. Suomių
audiovizualinio meno kūrėjas dirba teatre ir medijų meno srityje
Suomijoje, Belgijoje, Estijoje ir jau Lietuvoje. Be to, jis yra vienas
iš suomių režisieriaus Kristiano Smedso vadovaujamos trupės „Smeds
Ensemble“ įkūrėjų ir didžiausio Skandinavijoje elektroninės muzikos
festivalio „Pixelache“ pradininkų ir organizatorių.
Data: 2012 12 12 (trečiadienis), 18.30 val.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą