2012 m. rugsėjo 25 d., antradienis

2 (2) Haruki Murakami “Mylimoji Sputnik”


Įvertinimas: 3/5
Mano nuomonė: Labai ilgai svarsčiau kaip įvertinti šią knygą ir apsistojau ties viduriuku dėl labai paprastos priežasties - dalis knygos buvo labai įdomi, o dalį tiesiog perskaičiau nesidėdama labai į galvą. Esu anksčiau skaičiusi keletą šio rašytojo knygų, kurios paliko didesnį įspūdį. Ši knyga kai kuriose vietose vertė susimastyti apie vienišumą, meilę ar fizinį artumą, tačiau kai kuriose vietose buvo tiesiog nuobodu. Galbūt tai man, mėgstančiai veiksmą, intrigas, ir sukėlė abejonių dėl šios knygos įdomumo.
Apibendrintai ši knyga nepaliko didelio įspūdžio, tačiau tiems, kam patinka Haruki Murakami kūryba, kurios net nesugebėčiau apibūdinti, ši knyga turėtų patikti.
Oficialiai: Haruki Murakami - populiariausias ir vienas prieštaringiausių šiuolaikinių japonų rašytojų. Studentiškų maištų Tokijuje dalyvis, džiazo klubo Peter Cat savininkas, maratono bėgikas. Šįkart leidykla „Baltos lankos” pristato naują, iš japonu kalbos verstą „sputnikišką” romaną „Mylimoji Sputnik” - meilės istoriją, kupiną vizijų ir sapnų, kuri galiausiai tampa gilia meditacija apie žmogaus vienatvę ir ilgesį: „Kodėl visi turi buti tokie vieniši, pamaniau. Kodėl reikia tapti tokiems vienišiems? Pasaulyje gyvena tiek žmoniu, kiekvienas jų jačcia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo ųu atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio? Gulėjau nugara ant tos akmens plokštės pakėlęs akis i dangų ir masčiau apie daugybę dirbtinių palydovų, dabar skriejančių aplink Žemę. Horizonte dar tysojo plonas šviesos siūlas, sodrios vyno spalvos danguje sužibo keletas žvaigždžių. Ieškojau tarp jų dirbtinių Žemės palydovų šviesų, bet dangus dar buvo per šviesus, kad juos įžiurėčiau plika akimi. Visos žvaigždės mano akiratyje it prismeigtos stovėjo vienoje vietoje. Aš užsimerkiau, ištempiau ausis ir galvojau apie vien Žemės traukos saito palaikomus, nepaliaujamai dangumi besisukančius Sputniko palikuonis. It vienišos metalinės sielos nekliudomai skriedami kosmoso tamsoje, jie atsitiktinai susitinka, prasilenkia ir visiems laikams išsiskiria. Neapsikeisdami žodžiais, nesusisaistydami pažadais.”
Puslapių skaičius: 206
Išleido: Baltos lankos, 2009
Knyga: buvo nuosava. Dabar jau išmainyta.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą